Aš priėmiau islamą kaip tikėjimą, neprarasdamas tikėjimo į Jėzų Kristų (ramybė jam) ar bet kurį iš Visagalio Dievo pranašų

„Sakyk: „Žmonės, turintys Raštą! Ateikite prie bendro žodžio tarp mūsų ir jūsų: kad mes garbinsime tik Allahą, nepriskirsime Jam partnerių…“ (Quranas, 3:64)

Parengė:


Muhammad Al-Sayed Muhammad


 


]Iš knygos „Kodėl tikėti į islamo pranašą Muhammadą (ramybė jam)?“[


[Why Believe in the Prophet of Islam, Muhammad (peace be upon him)?]


Remiantis mūsų nagrinėjama tema: „ Aš priėmiau islamą kaip tikėjimą, neprarasdamas tikėjimo į Jėzų Kristų (ramybė jam) ar bet kurį iš Visagalio Dievo pranašų“, kyla klausimas:


Kodėl islamas yra laimėjimas ir pergalė? Ir kaip neprarasti tikėjimo į Jėzų Kristų (ramybė jam) ar bet kurį kitą pranašą?


Visų pirma būtina atsikratyti asmeninių troškimų ir išankstinių nusistatymų, kad būtų galima šį klausimą nagrinėti racionaliai ir logiškai, vadovaujantis tuo, su kuo sutinka sveikas protas, naudojant mąstymo dovaną, kuria Allahas (Dievas) apdovanojo žmogų – ypač kai kalbama apie tikėjimą Dievu, Kūrėju, Aukščiausiuoju ir Šlovinguoju, bei apie tikėjimą, už kurį žmogus turės atsiskaityti prieš savo Viešpatį. Tai reikalauja gebėjimo atskirti tiesą nuo klaidos ir natūralaus žmogaus polinkio pasirinkti tinkamą tikėjimą, kuris atitiktų Dievo didybę.


Žmogus patirs, ką reiškia priimti islamą, kai pamatys jo tikrumo įrodymus ir ženklus, kurie patvirtina jo Pranašo Muhammado (ramybė jam) žinią, kuris buvo šio tikėjimo skleidėjas. Tada jis šlovins Dievą už tai, kad Jis jį nukreipė į islamo palaimą – religiją, ir suteikė gebėjimą atpažinti jos tikrumą bei Pranašo žinią.


Trumpai tariant, kai kurie iš šių įrodymų ir ženklų yra šie:


Pirma: Pranašas Muhammadas (ramybė jam) nuo pat jaunystės buvo garsus tarp savo tautos dėl puikių moralinių savybių. Šios savybės aiškiai rodo Dievo išmintį pasirenkant jį pranašu. Pagrindinės iš šių savybių yra jo tiesumas ir patikimumas. Neįsivaizduojama, kad žmogus, žinomas dėl šių dorybių – tiek, kad buvo vadinamas pagal jas – staiga atsisakytų tiesos ir meluotų savo tautai, o juo labiau meluotų Dievui, teigdamas, kad yra pranašas ir pasiuntinys.


Antra: Jo kvietimas (ramybė jam) dera su grynu prigimtiniu jausmu ir sveiku protu. Tai apima:


👉 Kvietimą tikėti į Dievo buvimą, Jo Vienybę dieviškume, Jo didybę ir beribę galią.


👉 Nereikšti maldų ar garbinimo niekam kitam, tik Jam (nei žmonėms, nei akmenims, nei gyvūnams, nei medžiams...).


👉 Nebijoti ir neturėti vilties iš nieko kito, tik iš Jo.


Kad žmogus susimąsto: „Kas mane sukūrė ir atvedė į šį pasaulį visas šias būtybes?“ – logiškas atsakymas yra, kad tas, kuris sukūrė ir atvedė visas šias būtybes, neabejotinai turi būti galingas ir visagalis Dievas, apibūdinamas savo gebėjimu kurti ir sukurti iš nieko (nes nelogiška, kad kažkas atsirastų iš nieko savaime).


O jei žmogus paklausia: „Kas sukūrė šį Dievą ir jį atvedė?“ – ir jei atsakymas būtų: „Be abejo, kitas Dievas, turintis galybę ir didybę,“ – tada žmogus būtų priverstas nuolat kartoti tą patį klausimą be galo. Todėl logiškas šio klausimo atsakymas yra tas, kad šiam Kūrėjui, turinčiam absoliučią galią ir gebėjimą kurti iš nieko, nėra Kūrėjo – jis yra amžinasis, ir tik jis turi šį unikalų gebėjimą. Todėl jis yra tikrasis Dievas, Vienintelis, Neprilygstamas, vienintelis vertas garbinimo.


Be to, nedera Dievui (Allah) įsikūnyti į sukurtą žmogų, kuris miega, šlapinasi ir tuštinasi. Tai lygiai taip pat taikoma ir gyvūnams (karvėms ir kt.), ypač atsižvelgiant į tai, kad visų jų likimas – mirtis ir virsmas pūvančiais lavonais.


📚 Rekomenduojama skaityti knygą: „Ramus dialogas tarp induisto ir musulmono“.


“A Quiet Dialogue between a Hindu and a Muslim”.  


👉 Kvietimas nevaizduoti Dievo stabais ar kitomis formomis, nes Jis yra per daug išaukštintas, kad būtų apribotas kokiu nors žmogaus sugalvotu ar sukurtu atvaizdu.


📚 Žr. knygą: „Taikus dialogas tarp budisto ir musulmono“.


“A Peaceful Dialogue Between a Buddhist and a Muslim”.


👉 Kvietimas nepriskirti Dievui poreikio turėti palikuonių, nes Jis yra Vienas, negimęs iš nieko, todėl Jam nereikia nieko gimdyti. Jei Jis tai darytų, kas sulaikytų Jį nuo turėjimo dviejų, trijų ar daugiau vaikų? Ar tai nesukeltų jų sudievinimo? Tai savo ruožtu vestų prie to, kad maldos ir garbinimas būtų nukreiptas į daugybę dievų.


👉 Kvietimas apvalyti Dievą nuo šlykščių savybių, kurios jam priskiriamos kitose religijose, pavyzdžiui:


•    Judaizmo ir krikščionybės Dievas apibūdinamas kaip apgailestaujantis, kad sukūrė žmogų, kaip nurodyta Pradžios knygoje 6:6. [Krikščionių Biblijoje yra žydų raštai kaip pirmoji dalis, vadinama Senuoju Testamentu]. Apgailestavimas kyla tik iš klaidos, padarytos nežinant pasekmių.


•    Judaizmo ir krikščionybės Dievas apibūdinamas kaip ilsėjęsis po dangaus ir žemės sukūrimo, kaip minima Išėjimo 31:17, ir atsigavęs jėgas (pagal anglišką vertimą).


O ilsėjimasis ir jėgų atgavimas kyla tik iš nuovargio ir pastangų.


📚 Rekomenduojama skaityti knygą: „Palyginimas tarp islamo, krikščionybės, judaizmo ir pasirinkimo tarp jų“.


“A Comparison Between Islam, Christianity, Judaism, and The Choice Between Them”


👉 Kvietimas atskirti Dievą nuo rasizmo savybės ir atmesti judaizmo teiginį, kad Dievas yra skirtas tik tam tikriems asmenims ar grupėms. Kaip žmonės, prigimtimi Dievo sukurti neapkęsti rasizmo, taip netinkama šią ydą priskirti pačiam Dievui, kuris šią prigimtį juose įdiegė.


👉 Kvietimas tikėti Dievo didybe, tobulumu ir grožiu, pabrėžiant Jo beribę galią, tobulą išmintį ir viską apimančias žinias.


👉 Kvietimas tikėti dieviškais Raštais, pranašais ir angelais. Palyginama žmogų su mašina – kaip mašina, turinti sudėtingus komponentus, reikalauja naudotojo vadovo iš gamintojo, kad būtų suprasta, kaip ją tinkamai naudoti ir prižiūrėti (tai reiškia, kad egzistuoja kūrėjas), taip ir žmogui – kuris yra daug sudėtingesnis – reikia nurodymų knygos ir vedimo. Šis vedimas suteikiamas per Dievo pasiuntinius – pranašus, kuriuos Jis išsirinko ir per kuriuos, per angelą, perduodamos Jo žinios, įstatymai ir mokymai.


👉 Kvietimas gerbti ir pakelti Dievo pranašų ir pasiuntinių statusą, atmetant klaidingus kaltinimus, priskirtus jiems kituose tikėjimuose, kurie prieštarauja doram žmogaus elgesiui – juo labiau pranašui. Pavyzdžiai:


•    Judaizmas ir krikščionybė kaltina pranašą Aaroną, kad jis garbino stabą – veršiuko pavidalu – netgi pastatė jam šventyklą ir liepė izraelitams jį garbinti (Išėjimo knyga 32).


•    Taip pat kaltinama, kad pranašas Lotas gėrė alkoholį, apvaisino savo dvi dukras ir jos pagimdė jam vaikus (Pradžios knyga 19).


Kritikuoti tuos, kuriuos Visagalis Dievas išrinko kaip savo pasiuntinius žmonijai, yra tarsi kritikuoti patį Dievą dėl Jo pasirinkimo, tarsi Jam trūktų žinojimo apie paslėptus dalykus ar išminties. Klausimas iškyla: jei patys pranašai neapsaugojo savęs nuo tokių amoralių veiksmų, tai ar jų pasekėjai būtų nuo jų apsaugoti? Tai gali būti pasiteisinimas tokių ydų plitimui visuomenėje.


👉 Kvietimas tikėti Paskutinio teismo diena, kai mirusieji bus prikelti ir teisiami. Tikintieji ir geri darbai bus atlyginti amžinu palaimos gyvenimu, o netikintieji ir blogi – amžinu kentėjimu.


👉 Kvietimas laikytis dorų įstatymų ir kilnių mokymų, kartu pataisant iškraipytus ankstesnių religijų įsitikinimus. Pavyzdžiai:


- Moterys: Tuo tarpu judaizmas ir krikščionybė teigia, kad Ieva (taika jai), Adomo (taika jam) žmona, buvo priežastis, dėl kurios Adomas nepakluso savo Viešpačiui – sugundydama jį valgyti nuo uždraustojo medžio, kaip tai minima Pradžios knygoje 3:12.


.. Taip pat sakoma, kad Dievas ją nubaudė nėštumo ir gimdymo skausmais (Pradžios 3:16). Koranas paaiškina, kad Adomas nusidėjo dėl Šėtono vilionių, o ne dėl savo žmonos (Sura Al-Araf 19–22; Sura Taha 120–122). Islamas atmetė priešiškumą moteriai ir pakėlė jos statusą visose gyvenimo fazėse. Pranašas Mahometas (ramybė jam) sakė: „Elkitės su moterimis švelniai“ (Sahih Bukhari), ir: „Kas augina dukrą, jos nežudo, neįžeidžia ir neteikia pirmenybės sūnui, tam dėl jos bus atverta Rojuje durys“ (Ahmado hadisas).


- Karai: Judaizme ir krikščionybėje daug karo istorijų, kuriose raginama naikinti visus – vaikus, moteris, senolius ir vyrus (Jozuės 6:21), kas paaiškina kai kurias šiuolaikines žudynes ir genocidų abejingumą (kaip vyksta Palestinoje). Islamas, priešingai, ragina taiką ir žmogiškumą net karo metu – draudžiama klasta, vaikų, moterų, senolių ar nekaltų asmenų žudymas. Pranašas Mahometas (ramybė jam) sakė: „Nežudykite kūdikių, vaikų, moterų ar senų žmonių“ (Al-Bayhaqi hadisas), ir jis liepė būti maloniems net karo belaisviams bei uždraudė jiems kenkti.


📚 Rekomenduojama skaityti knygą: „Islamo mokymai ir kaip jie sprendžia praeities ir dabarties problemas“.


“Islam's Teachings and How They Solve Past and Current Problems”.


Trečia: Stebuklai ir nepaprasti įvykiai, kuriuos Allahas įvykdė per pranašą Muhammedą (tebūnie jam taika), kad parodytų Savo paramą jam. Šie stebuklai skirstomi į:


    Materialūs stebuklai, tokie kaip vandens trykštelėjimas iš jo pirštų (tebūnie jam taika), kas kelis kartus išgelbėjo tikinčiuosius nuo žūties dėl troškulio.


•    Nematerialūs (nematomi) stebuklai, tokie kaip:


    Jo maldų išklausymas, kaip jo malda dėl lietaus.


    Pranašavimai apie tai, ko žmonės negalėjo žinoti: Pranašas Muhammedas (tebūnie jam taika) pranašavo apie būsimus Egipto, Konstantinopolio ir Jeruzalės užkariavimus, bei šių teritorijų įtraukimą į islamo valstybę. Jis taip pat pranašavo Aškelono (Filistine) užėmimą ir prijungimą prie Gazos (vadintos Gaza Aškelonas), sakydamas: „Geriausias iš jūsų džihado yra sargyba pasienyje, o geriausia iš jų – Aškelone.“ [Al-Albani – Silsilat as-Sahīha]. Ši hadiso užuomina rodo, kad ši vieta ateityje bus reikšminga džihado žemė, reikalaujanti kantrybės ir ištvermės kovojant Allaho kelyje. Ir viskas, ką jis pranašavo – išsipildė.


    Jis taip pat pranašavo daugelį mokslinių dalykų, kurie tapo žinomi tik daugiau nei po 1400 metų, šiuolaikiniam mokslui tai patvirtinus. Pavyzdys – jo žodžiai:


„Kai lašeliui (sėklai) praeina keturiasdešimt dvi naktys, Allahas atsiunčia angelą, kuris jį suformuoja ir sukuria jo klausą, regėjimą, odą, kūną ir kaulus...” [Musulmonų perdavimu].


 Šiuolaikinis mokslas patvirtino, kad septintos savaitės pradžioje, tiksliai nuo 43-ios dienos po apvaisinimo, pradeda formuotis embriono kaulų struktūra ir pradeda ryškėti žmogiškoji forma – patvirtinant Pranašo žodžių tikslumą.


•    Korano stebuklas – tai didžiausias stebuklas, išliekantis iki Paskutinio teismo dienos. Jis pasižymi unikaliu stiliumi, kuris yra toks nepakartojamas, kad iškalbingi arabai nesugebėjo sukurti nė vieno skyriaus, panašaus net į trumpiausią Korano skyrių.


Koranas mini daugelį nematomų dalykų, kurie paskatino daugybę mokslininkų iš skirtingų sričių atsiversti į islamą, pavyzdžiui, ]Tarp tų, kurie viešai išreiškė gilų susižavėjimą astronomijos faktais Šventajame Korane, yra prof. Yoshihide Kozai, Tokijo observatorijos direktorius Japonijoje[. Vienas iš pavyzdžių – Korano užuomina, kad Aukščiausiasis Allahas nuolat plečia visatą, kaip sakoma:


"Ir dangų Mes sukūrėme su galia, ir iš tiesų Mes jį plečiame." [Adh-Dhariyat: 47]. Šis faktas buvo atrastas tik moderniais laikais. Kaip tikslūs yra Korano žodžiai ir kvietimas į žinias bei apmąstymą!


    Pirmasis Korano apreiškimas buvo: „Skaityk Viešpaties, kuris sukūrė, vardu“ [Al-Alaq: 1]. Skaitymas – tai kelias į žinias, supratimą ir žmonijos pažangą visose gyvenimo srityse.


📚 Norėdami išsamiau, žiūrėkite knygą: „Islamas ir šiuolaikinio mokslo atradimai – įrodymai pranašo Muhammedo (tebūnie jam taika) pranašystei ir pasiuntinybei“.


“Islam and the Discoveries of Modern Science as the evidence and proofs of the prophethood and messengership of Muhammad (peace be upon him)”.


•    Loginė pastaba: Tai, kas buvo paminėta, yra teisingas kriterijus, kurį gali suprasti visi protai, nepriklausomai nuo jų lygio, kad atpažintų bet kurio pranašo ar pasiuntinio patikimumą ir, atitinkamai, jo kvietimo ir žinios tiesą. Jei žydui ar krikščioniui būtų užduotas klausimas: „Kodėl tikite tam tikro pranašo pranašyste, nors nebuvote liudininkas nė vieno jo stebuklo?“ – Atsakymas būtų: dėl nuolatinių jo stebuklų liudytojų liudijimų.


 


    Šis atsakymas logiškai veda prie tikėjimo pranašu Muhammadu (ramybė jam), nes liudijimų apie jo stebuklus perdavimas yra gausesnis nei apie bet kurį kitą pranašą.


    Be to, per jo biografiją, kurią Allah apsaugojo, akivaizdžiai atsiskleidžia jo kvietimo tiesa:


1.    Jo pastovus troškimas vykdyti tai, ką jis pats kvietė daryti – tai apima garbinimo veiksmus, kilnų mokymą ir dorą moralę, kartu su dievobaimingumu ir atsidavimu nuo šio laikino pasaulio.


2.    Pranašas Muhammadas (ramybė jam) atmetė mekiečių siūlymus dėl turto, karalystės, garbės ir santuokos su jų kilmingiausiomis dukromis mainais už tai, kad atsisakytų savo kvietimo (į vieno Dievo – Allaho – garbinimą, gryną atsidavimą Jam, stabų garbinimo atmetimą, gėrio skatinimą ir blogio draudimą), nors dėl savo kvietimo patyrė skaudų persekiojimą, neapykantą ir galiausiai karus iš savo tautos pusės.


3.    Jo rūpestis mokyti savo bendruomenę ir draugus neperdėti jį šlovinant. Jis sakė: „Neperdėkite manęs šlovinti taip, kaip krikščionys šlovino Marijos sūnų. Aš esu tik tarnas, tad sakykite: ‘Allaho tarnas ir Jo Pasiuntinys.’” [Sahih al-Bukhari].


4.    Allaho apsauga jam, kol jis perdavė savo žinią ir Allah jam suteikė džiaugsmą įtvirtinti Islamo valstybę.


    Argi visa tai nėra pakankamas įrodymas, kad jis (ramybė jam) yra teisingas savo tvirtinime ir iš tikrųjų Allaho pasiuntinys?


    Pastebime, kad frazė „ir jis atėjo su dešimčia tūkstančių šventųjų“ Pakartoto Įstatymo knygoje (33:2) buvo praleista arabiškame tekste po posakio [ir jis nušvito nuo Parano kalno], kuris primena pranašo Muhammado (ramybė jam) pranašystę, lyginant su saulės patekėjimu ir jos šviesos pasklidimu po horizontą. Pradžios knygoje (21:21) sakoma: „Ir jis – Izmaelis – apsigyveno Parano dykumoje“, o iš patikimo nenutrūkstamo perdavimo žinoma, kad Izmaelis (ramybė jam) gyveno Hidžazo krašte. Todėl Parano kalnai yra Hidžazo kalnai Mekos mieste, ir tai aiškiai rodo į pranašą Muhammadą (ramybė jam), kai jis atėjo į Meką kaip užkariautojas be kraujo praliejimo ir atleido jos gyventojams, lydimas dešimties tūkstančių savo bendražygių. Ši praleista dalis [ir jis atėjo su dešimčia tūkstančių šventųjų] yra patvirtinta Karaliaus Jokūbo Biblijos versijoje, Amerikos standartinėje versijoje ir Išplėstinėje Biblijoje.


    Taip pat, piligrimų giesmėje (Psalmynas 84:6) žodis (Baka) buvo pakeistas arabiškame tekste, kad nebūtų aiškaus ryšio su piligrimine kelione į Kaba Mekos mieste, kuris yra pranašo Muhammado (ramybė jam) tėvynė. Miestas Meka taip pat vadinamas (Baka). Tai minima ir šventajame Korane kaip (Baka) [Ali Imran: 96], o šis tekstas taip pat patvirtintas Karaliaus Jokūbo versijoje ir kitose [Baka slėnis], kur pirmoji žodžio [Baka] raidė rašoma didžiąja, nurodant, kad tai tikrinis daiktavardis, o tikriniai vardai nėra verčiami.


📚 Daugiau informacijos žr. knygoje: „Muhammadas (ramybė jam) iš tiesų yra Alacho pranašas“.


“Muhammad (Peace be upon him) Truly Is the Prophet of Allah”.


    Islamo saikingumas ir visuotinis pritaikomumas:


Islamas yra taikos religija, apimanti visus žmones, pripažįstanti jų teises ir kviečianti tikėti visais Alacho pranašais.


Islamas moko saikingumo visose gyvenimo srityse, ypač tikėjimo klausimuose, ir sprendžia vieną iš svarbiausių krikščionybės klausimų – Kristaus (ramybė jam) klausimą. Jis kviečia:


    Tikėti Jėzaus Kristaus (ramybė jam) pranašyste, jo stebuklingu gimimu ir stebuklu, kai jis kalbėjo lopšyje – kaip ženklu iš Alacho, pateisinančiu jo motiną nuo neteisingų kaltinimų, kuriuos jai metė judaizmas dėl tariamos ištvirkimo nuodėmės, kaip pagarbos jai išraiška ir kaip įrodymu jo būsimos pranašystės ir pasiuntinybės.


•    Iš loginės perspektyvos:


Tai yra logiškas ir saikingas pareiškimas, kuris vengia dviejų kraštutinumų:


– Judaizmo aplaidumo neigiant Kristaus (ramybė jam) misiją, jų šmeižto apie jį ir jo gimimo prilyginimo ištvirkimui bei jo motinos įžeidinėjimų, Krikščionybės pertekliaus ir perdėto Kristaus sudievinimo.


    Kas tai paaiškina iš loginės pusės:


•    Kaip natūralus žmogaus protas ir sveika prigimtis nepriimtų idėjos, kad žmogus galėtų susijungti su gyvūnu (pvz., tuoktis su karve), kad gimtų būtybė, turinti abiejų bruožų – pusiau žmogus, pusiau gyvūnas – nes tai būtų žmogaus pažeminimas, nors abu yra kūriniai, lygiai taip pat nepriimtina manyti, kad dieviškoji prigimtis gali susijungti su žmogiška prigimtimi, kad gimtų būtybė, turinti abi – dieviškąją ir žmogiškąją – prigimtis. Tai būtų Dievo sumažinimas ir žeminimas.


•    Tarp Dievo ir žmogaus yra milžiniškas skirtumas – ypač kai manoma, kad tas "dieviškasis žmogus" gimė per moters lytinius organus, o dar blogiau – buvo išjuoktas, spjaudytas, pliaukštelėtas, nuplėštas nuo drabužių, nukryžiuotas ir palaidotas. Tokie įvykiai nepritinka Didžiajam Dievui.


•    Kristus (ramybė jam) valgė maistą ir turėjo išsituštinti. Tokie dalykai nesuderinami su dieviškumu. Dievas negali įsikūnyti kūrinyje, kuris miega, šlapinasi, tuštinasi ir savo kūne nešioja nešvarias atliekas.


•    Kaip mažas indas negali sutalpinti visų jūrų vandens, taip silpnas kūrinys negali "sutalpinti" Dievo savo įsčiose.


•    Taip pat nėra logiška, kad kažkas neštų kito nuodėmę – net jei tai būtų tėvas ar motina. Netgi krikščionybė teigia (Pakartoto Įstatymo 24:16):


„Tėvai neturi mirti dėl vaikų, o vaikai neturi mirti dėl tėvų; kiekvienas mirs už savo nuodėmę“.


Taip pat (Ezechielio 18:20):


„Siela, kuri nusideda – ta ir mirs. Vaikas nepaveldės tėvo kaltės, o tėvas – vaiko kaltės.“


Todėl net pati Biblija atmeta paveldimos nuodėmės idėją, o kartu ir atpirkimo per nukryžiavimą koncepciją – nes tai logiškai neteisinga.


•    Jei tarkime, kad Alacho atleidimas Adomui dėl neklusnumo (kuris buvo tik valgymas iš uždrausto medžio) reikalavo nukryžiavimo ir nužudymo, kodėl tada nebuvo nukryžiuotas pats Adomas – tikrasis nusidėjėlis – o vietoj jo Kristus, kuris buvo pamaldus pranašas, teisus mokytojas, gerbiantis savo motiną?


•    Jei būtų logiška, kad dėl vienos nuodėmės reikia kryžiaus ir Dievo įsikūnijimo į žmogų, tai ką pasakyti apie daugybę nuodėmių, kurias žmonija įvykdė po Adomo? Ar reikėtų dar tūkstančių Kristų, kad būtų atliktas tariamas atpirkimo vaidmuo?


•    Kodėl Alachas negalėtų paprasčiausiai atleisti Adomui, jei jis nuoširdžiai atgailavo ir gailėjosi? Ar Dievas neturi galios tai padaryti? Žinoma, Jis turi.


•    Jei Kristaus dieviškumas teigiamas dėl to, kad jis gimė be tėvo – ką pasakysime apie Adomą, kuris neturėjo nei tėvo, nei motinos?


•    Jei Kristaus dieviškumas grindžiamas jo stebuklais – ką pasakysime apie pranašą Mahometą (ramybė jam) ir kitus pranašus, kurie taip pat atliko daug stebuklų? Ar dėl to juos kas nors laiko dievais? Aišku, ne.


    Taip pat yra svarbus loginis paaiškinimas:


Kadangi Kristaus, kurį krikščionybė vadina dieviškuoju atpirkėju, prigimtis gali būti tik mirtinga arba nemirtinga, tuomet:


1.    Jei Kristaus prigimtis yra mirtinga, tuomet jis nėra Dievas, todėl teiginys, kad jis buvo Dievas ir atpirkėjas tuo pačiu metu – neturi galios.


2.    Jei Kristaus prigimtis yra nemirtinga, nes jis esą yra Dievas, tuomet jis nemirė, ir vadinasi, nebuvo atpirkimo.


Todėl, tai, ką mes paaiškinome logiškai apie tai, kad neteisinga tikėti, jog dieviškoji ir žmogiškoji prigimtys gali susijungti į vieną žmogišką būtybę – kaip tai teigiama apie Kristų – lygiai taip pat taikoma kitoms religijoms ir tautoms, kurios skirtingais laikais tvirtino tą patį apie Krišną Indijoje, Budą Rytų Azijos religijose ir Horą senovės Egipte – kurio istorija net yra senesnė nei Kristaus.


Taigi tampa aišku, kad ši doktrina nėra dieviškos kilmės, bet perimta iš senovės tautų tikėjimų – tik su nauju pateikimu per istorijas, mitus ir legendas, be jokio tvirto pagrindo dieviškoje Apreiškoje ar logikoje.


•    Paaiškinimas:


    Krikščionybė teigia, kad Kristus (ramybė jam) yra Dievas, nors jis niekada to aiškiai nepasakė nė vienoje Evangelijoje – jokios aiškios frazės, pvz.: „Aš esu Dievas“ arba „Garbinkite mane“. Jis taip pat niekada nemokė savo mokinių to daryti.


    Priešingai – Evangelijoje pagal Morkų (21:11) sakoma:


„Minia atsakė: 'Tai Jėzus, pranašas.'“


    Jis taip pat mokė savo mokinius melstis krentant veidu ant žemės – kaip minima (Evangelijoje pagal Matą 26:39).


Kam jis meldėsi? Argi ne savo Dievui?


Būtent taip musulmonai atlieka maldą – atsiklaupę ir atsiduodami Dievui.


    Kristus taip pat mokė savo mokinius sveikintis taikos pasisveikinimu, kaip parašyta Evangelijoje pagal Joną (20:21, 26):


„Ramybė jums“ – tai yra būtent tas pats pasisveikinimas, kuris naudojamas islame:


„As-salāmu ‘alaikum“ (Ramybė jums), o atsakymas – „Wa ‘alaikum as-salām“ (Ir jums ramybė).


    Daugelis žmonių, priėmę islamą, sako:


„Dabar esame geresni krikščionys nei buvome anksčiau, nes laikomės tikrųjų Kristaus mokymų.“


•    Ką paaiškiname:


    Šventajame Korane yra visa sura (skyrius), pavadinta „Maryam“ (Marija), kuri ypatingai pagerbia Kristų ir jo motiną (ramybė jiems abiem) – tokiu būdu, kurio nėra nė viename Biblijos skyriuje.


    Islamas aukština Jėzaus Kristaus ir jo motinos Marijos padėtį, kviečia tikėti jį kaip kilniu pranašu, kurį pasiuntė Alachas, ir sekti jo mokymais, kurie atitinka Islamo mokymus, atneštus pranašo Muhammedo (ramybė jam).


📚 Rekomenduojama literatūra:


„Ramus dialogas tarp krikščionio ir musulmono“


„Kodėl pasirinkti islamą kaip religiją?“


“A Quiet Dialogue Between a Christian and a Muslim.”


And the book: “Why choose Islam as a religion?”


    Pabaigoje – nuoširdus klausimas:


Kadangi šis paaiškinimas buvo objektyvus ir suderintas su aiškia logika, kurią mums suteikė Alachas, kad atskirtume tiesą nuo netiesos, ir atspindi tai, ko siekia tyras protas ir širdis – išaukštinto tikėjimo, kyla klausimas kiekvienam, kuris pripažino tiesą apie pranašo Muhammedo (ramybė jam) pranašystę ir Islamo tikrumą, tačiau dar netikėjo:


•    Kas tau trukdo nuoširdžiai apsvarstyti Islamą, ir paklausti savęs: ar ši religija pateikia man reikalingus atsakymus į klausimus – ypač apie tikėjimą Dievu, kurių nerandu kitose religijose?


Tu būsi atsakingas prieš Alachą už tai, kuo tiki, ir už tai, kiek nuoširdžiai ieškojai tiesos.


•    Kuo blogo yra pasirinkti Islamą, jei jis pateikia logiškus ir paprastus atsakymus į visus klausimus, neatmesdamas tavo tikėjimo į Kristų (ramybė jam) (in the correct way that aligns with nature and does not contradict clear reason and logical thinking), neprieštaraudamas protui ir sveikai logikai, išsaugodamas meilę ir pagarbą jam, nes Kristus islame užima aukštą ir garbingą vietą, kaip ir jo motina, Mergelė Marija (ramybė jai), ir neprarandant tikėjimo nė vienu pranašu?


Lai Allahas mus visus nukreipia į tai, kas gera ir teisinga.